Informacijos srautas, kurio niekas nesuskaičiavo

Vilniaus naujienų portalai per parą publikuoja šimtus pranešimų – nuo politinių komentarų iki eismo įvykių aprašymų. Šis reiškinys, kurį galima vadinti savotišku informaciniu hekatonu, kelia klausimą: ar kiekybė virsta kokybe, ar greitis virsta tikslumu? Sostinės žiniasklaidos kraštovaizdis yra pakankamai specifinis, kad jį verta nagrinėti atskirai nuo bendro Lietuvos medijų konteksto.

Vilnius, kaip administracinis ir kultūrinis centras, generuoja neproporcingai didelį informacijos kiekį lyginant su kitais Lietuvos miestais. Tai natūralu – čia koncentruojasi valdžios institucijos, verslo struktūros, kultūros įstaigos. Tačiau portalai, siekdami pirmauti, dažnai pasirenka greitį vietoj gilumo, o tai formuoja tam tikrą informacinės erdvės kokybę, kuri tiesiogiai veikia skaitytojo suvokimą.

Kas iš tikrųjų vyksta redakcijose

Didžioji dalis Vilniaus naujienų portalų dirba pagal panašų modelį: keletas žurnalistų, nuolatinis spaudimas publikuoti, priklausomybė nuo skelbimų pajamų, kurios susietos su paspaudimų skaičiumi. Šis modelis nėra blogis pats savaime, tačiau jis kuria tam tikras pasekmes. Redakcijos perima viena kitos turinį, prideda minimalų redakcinį sluoksnį ir publikuoja kaip savą. Tai nėra plagiatas teisine prasme, tačiau tai yra informacinio burbulo stiprinimas.

Kitas aspektas – šaltinių geografija. Didelė dalis Vilniaus portalų naujienų remiasi tais pačiais oficialiais šaltiniais: savivaldybės pranešimais, policijos ataskaitomis, politikų komentarais socialiniuose tinkluose. Tai sukuria situaciją, kai skirtingi portalai iš esmės atspindi tą patį vaizdą skirtingais kampais, bet ne skirtingomis perspektyvomis.

Skaitytojas kaip sistemos elementas

Žmogus, kuris ryte perskaito tris skirtingus Vilniaus naujienų portalus, gali manyti, kad gauna platų informacijos spektrą. Praktikoje jis dažnai gauna tą pačią istoriją tris kartus, tik skirtingai suformuluotą antraštę. Tai nėra skaitytoją kaltinantis teiginys – sistema yra sukurta taip, kad ši iliuzija atrodytų natūrali.

Algoritminis turinio platinimas dar labiau sustiprina šį efektą. Socialiniai tinklai rodo tai, kas gauna daugiau reakcijų, o reakcijas dažniausiai gauna emociškai įkrauti pranešimai. Vilniaus portalai tai žino ir atitinkamai formuoja antraštes. Rezultatas – informacinė erdvė, kurioje dramatizmas yra struktūrinis elementas, o ne išimtis.

Ten, kur hekatonas virsta maratonu

Visa ši sistema nėra beviltiškai sugedusi. Vilniuje veikia portalų, kurie stengiasi dirbti kitaip – giliau analizuoti, ilgiau tikrinti, rečiau publikuoti. Jie paprastai nelaimi paspaudimų lenktynių, tačiau formuoja kitokio tipo skaitytojų auditoriją. Tai rodo, kad alternatyva egzistuoja, tik ji reikalauja ir iš redakcijų, ir iš skaitytojų tam tikro sąmoningo pasirinkimo.

Informacinės erdvės kokybė Vilniuje, kaip ir bet kuriame kitame mieste, yra bendras produktas – jį kuria žurnalistai, redaktoriai, savininkai ir skaitytojai kartu. Kol skaitytojų elgsena bus orientuota į greitą vartojimą, o ne į gilų suvokimą, portalai turės mažai paskatų keistis. Ir atvirkščiai – kiekvieną kartą, kai skaitytojas pasirenka ilgesnį tekstą vietoj trumpos antraštės, jis balsuoja už kitokią informacinę erdvę. Tai gali skambėti idealistiškai, tačiau žiniasklaidos ekonomika yra pakankamai jautri tokiems signalams, kad juos ignoruoti būtų neteisinga.