Kas tas hekatonas ir kodėl jis svarbus?

Vilnius jau kurį laiką eksperimentuoja su tuo, kaip gyventojai gali tiesiogiai paveikti miesto sprendimus. Vienas iš tokių bandymų – vadinamasis pranešimų hekatonas, kai per tam tikrą laikotarpį surenkamas ir apdorojamas rekordinis skaičius gyventojų pranešimų apie miesto problemas. Skamba biurokratiškai, bet iš tikrųjų tai gana paprastas mechanizmas: žmonės praneša, kas jiems nepatinka arba kas neveikia, o savivaldybė įsipareigoja į tai reaguoti.

Idėja kilo iš pastebėjimo, kad dauguma vilniečių žino apie problemas savo kieme, gatvėje ar rajone, tačiau nežino, kaip apie jas pranešti arba mano, kad tai vis tiek nieko nepakeis. Hekatonas buvo bandymas sulaužyti šią inerciją.

Ką žmonės praneša?

Pranešimų turinys atskleidžia, kas vilniečiams iš tikrųjų rūpi. Dažniausiai pasitaiko skundai dėl duobių ir sugadinto asfalto, neveikiančių gatvės žibintų, apleidžių vietų, kur kaupiasi šiukšlės, ir parkavimo tvarkos pažeidimų. Tai ne kokie nors globalūs klausimai – tai kasdienybė, kurią žmonės mato pro savo langą.

Tačiau tarp eilučių matyti ir kažkas įdomesnio. Pranešimai koncentruojasi tam tikruose rajonuose – ten, kur bendruomenės aktyvesnės arba kur problemos labiau akivaizdžios. Tai savotiškas miesto „skausmo žemėlapis”, kuris padeda suprasti, kur infrastruktūra labiausiai nusidėvėjusi ir kur gyventojai jaučiasi labiausiai neišgirsti.

Ar tai veikia?

Čia prasideda sudėtingesnė dalis. Pranešimus surinkti – vienas dalykas. Juos išspręsti – visai kitas. Savivaldybės duomenimis, dalis pranešimų išsprendžiama per kelias dienas, kita dalis užstringa dėl biudžeto, kompetencijų pasidalijimo ar tiesiog dėl to, kad problema sudėtingesnė, nei atrodė iš pirmo žvilgsnio.

Gyventojų atsiliepimai yra mišrūs. Vieni sako, kad pirmą kartą gyvenime matė, kaip jų pranešimas virto realiu darbu – užlopytu šaligatviu ar pakeista lempa. Kiti skundžiasi, kad pranešimas tiesiog dingo sistemoje be jokio atsakymo. Tai rodo, kad mechanizmas veikia, bet dar nėra ištobulinas.

Pilietinis aktyvumas arba kaip miestas tampa bendru projektu

Svarbiausia, ką hekatonas atskleidžia, yra ne statistika, o mentaliteto pokytis. Kai žmogus praneša apie duobę ir po savaitės ji užlopoma, jis pradeda suprasti, kad miestas – tai ne kažkoks abstraktus mechanizmas, o kažkas, prie ko jis pats gali prisidėti. Tai smulkus, bet reikšmingas poslinkis nuo „kažkas turėtų sutvarkyti” prie „aš galiu tai inicijuoti”.

Vilnius šiuo atveju nėra išskirtinis – panašios sistemos veikia Helsinkyje, Taline, Amsterdame. Bet kontekstas svarbus: miestuose, kur pilietinis pasitikėjimas valdžia istoriškai žemas, kiekvienas sėkmingas pranešimas yra mažas tiltas tarp gyventojo ir institucijos. Hekatonas gali atrodyti kaip techninis projektas, tačiau iš esmės tai yra klausimas apie tai, ar žmonės tiki, kad jų balsas ką nors reiškia. Ir kol kas atsakymas Vilniuje – atsargiai, bet taip.