Prisimenu tą vakarą, kai draugas Tomas parašė man žinutę: „eik pažiūrėk, koks marazmas su tuo Vilniaus transportu”. Atsidariau nuorodą – ten buvo skundas apie tai, kad autobusas #7 pavėlavo pusvalandį, o programėlė rodė, kad viskas puikiai, atvyksta laiku. Klasika, pagalvojau. Bet būtent iš tokių smulkmenų kartais gimsta dideli dalykai.

Kai chaosas tampa idėja

Vilniaus transporto portalas jau seniai turi savo reputaciją – vieniems jis tiesiog veikia, kitiems kelia siaubą kiekvieną rytą, kai reikia patikrinti, ar troleibusas apskritai atvažiuos. Pranešimų sistema, kuri turėtų informuoti keleivius apie vėlavimus, sutrikimus ar maršrutų pakeitimus, dažnai atsiliko nuo realybės. Vartotojai rašydavo skundus forumuose, socialiniuose tinkluose, kartais net tiesiog garsiai keikdavosi stotelėje.

Ir čia įdomiausia dalis – vietoj to, kad viskas liktų tik nusiskundimų sraute, keli programuotojai, kurie patys kasdien naudojasi viešuoju transportu, nusprendė: gana kalbėti, reikia daryti. Taip gimė idėja surengti hakatoną, skirtą būtent šitai problemai.

Hakatonas be pompastikos

Renginys nebuvo kažkoks didžiulis korporacinis šou su spalvotais balionais ir marškinėliais su logotipais. Tiesiog nedidelė grupė žmonių, susirinkusi coworking erdvėje, su kava, picos dėžėmis ir noru išspręsti realią problemą. Dalyviai – studentai, jaunesni ir vyresni programuotojai, net vienas dizaineris, kuris pats prisipažino, kad „kodo nerašau, bet interfeisus matau blogai padarytus per kilometrą”.

Užduotis buvo paprasta iš pažiūros: sukurti prototipą sistemos, kuri realiu laiku ir tiksliau informuotų žmones apie susisiekimo sutrikimus. Bet kai pradėjai gilintis, paaiškėjo, kad problema kur kas gilesnė nei atrodo. Duomenys iš skirtingų šaltinių nesutapdavo, GPS signalai kartais dingdavo, o pati sistema, atrodo, buvo kurta dar tais laikais, kai niekas nesitikėjo, kad reikės tokio kiekio informacijos apdoroti realiu laiku.

Kas išėjo iš tų 30 valandų

Per hakatoną komandos dirbo beveik parą su pertraukom miegui ant sofų. Vienos komandos rezultatas buvo įdomus – jie sukūrė prototipą, kuris leido vartotojams patiems pranešti apie realią situaciją stotelėje, tarsi mini-Waze, bet transportui. Jei autobuso nėra, o programėlė sako, kad jis „artėja”, žmonės galėjo paspausti mygtuką ir pažymėti, kad kažkas ne taip. Kita komanda dirbo su algoritmu, kuris analizuotų istorinius duomenis ir bandytų prognozuoti vėlavimus dar prieš jiems įvykstant.

Nė vienas prototipas nebuvo tobulas – tai buvo tik 30 valandų darbo, ne mėnesiai. Bet svarbiausia, kad idėjos pasirodė gyvybingos. Kai kurie sprendimai vėliau pateko į savivaldybės akiratį, kiti tiesiog liko kaip įkvėpimas ateities projektams.

Kodėl tai svarbu ne tik programuotojams

Man labiausiai patiko tai, kad ši istorija parodo paprastą dalyką – dažnai didžiausi pokyčiai neateina iš aukščiau, iš kažkokių strateginių planų ar biudžetų. Jie ateina iš žmonių, kuriems tiesiog nusibodo laukti autobuso, kurio niekada nebuvo, ir kurie nusprendžia, kad gali padaryti geriau. Nereikia būti IT milžinu ar turėti milijonus – užtenka kelių entuziastų, kavos ir noro spręsti realią, kasdienę problemą.

Ar Vilniaus transporto sistema po šito hakatono staiga tapo tobula? Ne, žinoma. Bet pasikeitė kažkas kitas – žmonės pamatė, kad jie gali prisidėti, kad jų balsas ir jų idėjos gali virsti kažkuo apčiuopiamu. Ir gal kitą kartą, kai autobusas vėluos, kažkas jau nebeišsitrauks telefono skundui parašyti, o atsidarys aplikaciją, kurią pats padėjo sukurti.

Vietoj taško – kelias tęsiasi

Ši istorija man patinka ne dėl to, kad ji apie technologijas ar kodą. Ji apie tai, kaip paprastas susierzinimas gali virsti kažkuo prasmingu, jei tik atsiranda žmonių, pasiruošusių praleisti naktį prie kompiuterio vietoj miego. Vilniaus transporto portalas tikriausiai dar ilgai nebus tobulas – tokie dalykai retai būna tobuli. Bet dabar jis turi bendruomenę, kuriai rūpi, kad viskas veiktų geriau. O tai, manau, jau savaime yra laimėjimas, nesvarbu, kiek eilučių kodo iš tikrųjų pasiekė gamybinę versiją.