Praėjusį savaitgalį Vilniuje vyko nedidelis, bet simboliškai talpus renginys – dvidešimt keturių valandų maratonas, per kurį miesto rajonų bendruomenių atstovai, programuotojai ir dizaineriai bandė sugalvoti, kaip skaitmeninės technologijos galėtų padėti spręsti kasdienes gyvenimo problemas. Skamba lyg dar vienas hakatonas iš daugelio, kokių Lietuvoje per pastarąjį dešimtmetį buvo nemažai. Bet yra vienas niuansas, dėl kurio verta stabtelėti – šįkart dėmesio centre atsidūrė ne startuoliai ar korporacijų inovacijų skyriai, o gyventojų bendruomenės iš Naujininkų, Šeškinės, Pilaitės, Fabijoniškių ir kitų rajonų.

Kodėl būtent bendruomenės, o ne institucijos

Savivaldybės skaitmeninimo iniciatyvos dažniausiai gimsta „iš viršaus“ – kažkas administracijoje nusprendžia, kad reikia aplikacijos ar platformos, samdomas rangovas, po metų pristatomas produktas, kuriuo mažai kas naudojasi. Šis modelis kartojasi tiek Vilniuje, tiek kituose Baltijos šalių miestuose, ir jo trūkumai jau seniai žinomi – sprendimai neatliepia realių poreikių, nes kuriami atsietai nuo tų, kurie juos naudos kasdien.

Bendruomenių įtraukimas apverčia šią logiką. Žmonės, gyvenantys konkrečiame rajone, žino, kur trūksta apšvietimo, kokiu maršrutu autobusas visada vėluoja, kur reikėtų dviračių tako, o kur – tiesiog suoliuko po medžiu. Jų problemos konkrečios, apčiuopiamos, ne abstrakčios. Ir kai tokia informacija patenka į vieną erdvę su žmonėmis, mokančiais rašyti kodą ar kurti vartotojo sąsajas, atsiranda įdomus trintis taškas – idėja susiduria su realybe beveik iš karto.

Ką reiškia dvidešimt keturios valandos

Laiko limitas čia nėra atsitiktinis pasirinkimas dėl efektingumo. Trumpas terminas priverčia atsisakyti perfekcionizmo ir susikoncentruoti ties esme – kas tikrai svarbu, o kas tik gražiai skamba pristatyme. Vieni komandų kūrė paprastą pranešimų sistemą apie komunalinių problemų fiksavimą su geografine žymėjimo funkcija, kiti – interaktyvų žemėlapį, kuriame gyventojai galėtų balsuoti už prioritetinius rajono infrastruktūros pokyčius.

Svarbu pastebėti, kad dauguma šių sprendimų nėra technologiškai revoliucingi. Panašios funkcijos jau egzistuoja įvairiose miesto valdymo platformose visame pasaulyje. Tačiau vertė čia slypi ne naujovėje, o pritaikyme – kai sprendimą kuria tie, kurie jį naudos, atsiranda smulkmenų, kurių samdomas rangovas niekada nebūtų pastebėjęs. Pavyzdžiui, viena komanda pastebėjo, kad vyresnio amžiaus gyventojai nenorės naudotis sudėtinga aplikacija, todėl jų sprendimas apėmė ir paprastą telefono numerį su balso žinute – hibridinį modelį, jungiantį skaitmeninį ir analoginį kanalą.

Iššūkiai, kurių nepavyksta apeiti

Būtų naivu manyti, kad tokie renginiai savaime išsprendžia miesto problemas. Didžiausias klausimas, kuris kabo ore po kiekvieno panašaus maratono, yra tęstinumas. Idėjos, sugalvotos per parą, dažnai lieka prototipų lygyje – gražūs pristatymai, nufilmuoti demonstraciniai video, o po mėnesio – tyla. Be savivaldybės įsipareigojimo finansuoti bent dalį geriausių sprendimų, be aiškaus kelio nuo idėjos iki realaus diegimo, visas entuziazmas rizikuoja išgaruoti.

Kitas niuansas – kas tiksliai atstovauja „bendruomenei“. Į tokius renginius dažniausiai ateina aktyviausi, dažnai jaunesni ir technologiškai labiau įgudę gyventojai. Tie, kuriems skaitmeniniai sprendimai iš tikrųjų sunkiausiai prieinami – vyresni žmonės, mažiau išteklių turintys asmenys – dažnai lieka nuošalyje būtent nuo proceso, skirto jiems padėti. Tai paradoksas, kurio nepavyksta išspręsti vien geru noru.

Vietoj taško – klaustukas ateičiai

Tikroji šio renginio vertė galbūt slypi ne konkrečiuose prototipuose, kurie po savaitės bus pamiršti arba, priešingai, taps rimtų projektų pradžia. Ji slypi pačiame gestе – mieste, kuris bando kalbėtis su savo gyventojais kitaip, negu įprasta biurokratinėje kalboje. Ar iš to išaugs kas nors ilgalaikio, priklausys ne nuo entuziazmo per tas dvidešimt keturias valandas, o nuo to, kas įvyks – arba neįvyks – per kitus dvidešimt keturis mėnesius. Sprendimai, gimę greitai, dažniausiai reikalauja lėto, kantraus įgyvendinimo – ir būtent čia, tarp entuziazmo ir biurokratijos, paaiškės, ar Vilnius tikrai nori girdėti savo rajonus, ar tik surengė gražų vienkartinį eksperimentą.